pro

2 pro- praef. I. su daiktavardžių vediniais žymi: 1. tarpą, kiaurymę: pródantė, pródebesis, pródrėskis, prógiedris, prólanda, próperša, prórėža, prótarpis, prótėkis. ║ tuščią ar išretėjusią vietą: próbrūkšma, prómuša, próreta, próskyna. 2. laiko tarpo pradžią: próaušris, próblanda, próbrėkšma, prótamsa. 3. staigaus veiksmo rezultatą: próšvaistė, prótrūkis, prótvyskis. 4. senumą, pirmumą, archaiškumą: pródaigis, própirmis, prógarsis, prógyviai, próistorė, prókalbė, prólietuviai, prólytė, prótautė, prótėvynė. 5. tikrąją tolimą giminystę: próanūkė, próbočius, pródėdė, pródukraitė, prógentainis, prósenelis, prótėvis, próvaikis. II. su būdvardžių vediniais žymi: 1. dalinę daikto ypatybę: progeltónas, prógiedris, prójuodis, prókarštis, prókreivis, próplikis, próretis, prórūgštsaldis, próžilis. 2. paviršiaus ypatybę: próbrūkšmėtas, pródebesuotas, próduobėtas, prógaisrus, prókalnuotas. 3. ypatybės sustiprinimą (tokie būdvardžiai ppr. vartojami kartu su tuo pačiu nepriešdėliniu būdvardžiu): aklas próaklis, baltas próbaltis, svetimas prósvetimis. 4. ypatybę, kuri ankstesnė, senesnė už žodžio šaknies žymimą: própernykštis, próvakarykštis. III. su prieveiksmių vediniais žymi būdo, laiko ir kitus santykius: próbadžiu, próbėga, próbėgšmais, próbūriais, pródainiu, prógarsiu, prórisčia, próskersa; pródieniui, própatamsiai, própernai.